1939 m. rudenį Vilniaus kraštas, buvęs Lenkijos dalimi, buvo perduotas Lietuvai, o Lietuva 1940 m. vasarą buvo įtraukta į Tarybų Sąjungą (TSRS). Dėl šios priežasties Ivan Kalinkovič su šeima turėjo grįžti į Minską. 1944 m. Ivan Ivanovič Panko tėtis už savo veiklą buvo nuteistas.
1956 m. birželio 3 d. Ivan Ivanovič priėmė vandens krikštą. Susipažino su mergina vardu Valentina ir jauna pora nusprendė susituokti. Tačiau jis norėjo, kad santuoką palaimintų jo tėvas. 1958 m. kovo mėn. tėvas grįžo iš kalėjimo ir tų pačių metų gruodžio 14 d. įvyko Ivan Ivanovič ir Valentinos sutuoktuvės.
Sutuoktiniai gyveno Minske, giedojo bažnyčios chore, o brolis Panko taip pat tarnavo diakonu baptistų bažnyčioje.
1982 m. vasario mėn. Vilniaus ETK bendruomenė pakvietė Ivan Ivanovič tapti bendruomenės presbiteriu (taip tuo metu buvo vadinamas pastorius – bendruomenės vadovas). 1982 m. vasario 21 d. Panko šeima persikėlė gyventi į Vilnių. 1983 m. balandžio mėn. Ivan Ivanovič buvo įšventintas presbiterio tarnystei.
Vilniaus bendruomenė ir dar trys Lietuvos bažnyčios (dvi baptistų ir dvi sekmininkų bažnyčios) buvo TSRS Evangelikų krikščionių baptistų visos sąjungos tarybos (EKBST) narėmis. Mirus broliui Inkėnui, vyriausiam EKBST presbiteriui Lietuvos šaliai, 1984 m. sausio 14 d. Ivan Ivanovič buvo išrinktas vyriausiu EKBST presbiteriu Lietuvos šaliai. Šiose pareigose buvo iki 1989 m. rugpjūčio mėn.
1992 m., būdamas 59 metų, Ivan Ivanovič paliko pastoriaus tarnystę bažnyčioje, šią tarnystę perdavęs savo jaunajam pavaduotojui. Jo kaip tarnautojo kredo buvo „iš tarnavimo išeiti reikia laiku“.
1989 m. rugpjūtį Lietuvos sekmininkų bendruomenės išėjo iš EKBST ir buvo įsteigta Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių presbiterijos taryba. Ivan Ivanovič buvo išrinktas vyriausiuoju Lietuvos sekmininkų bažnyčių presbiteriu.
1992 m. vasarį buvo atstatyta iki 1940 m. vasaros veikusi Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga. Brolis Ivan Panko buvo išrinktas prezidentu – Sąjungos vyskupu. Vyskupo tarnystę jis paliko 1994 metais dėl išėjimo į pensiją, nors Sąjungos vadovu galėjo dar pabūti. Tačiau mums, tuomet 35-40 metų tarnautojams, jis pasakė: „Atėjo jūsų metas. Darbuokitės!“
Vėlgi jis liko ištikimas savajam kredo – išeiti reikia laiku. Tuo metu Ivan Ivanovič buvo 61 metai.
Nuo 1989 m. Ivan Ivanovič kartu su žmona Valentina vykdė kalėjimo kapelionų tarnystę Lietuvoje. Šios tarnystės Lietuvoje vadovo žodžiais, Ivan Ivanovič iki šios dienos yra kalėjimų kapelionas. Tiesiog paskutinius dvejus metus po dvejų širdies infarktų Ivan Ivanovič dėl sveikatos nebegalėjo su Evangelijos žinia lankyti kalėjimų.
Mes, sąjungos vyskupas Rimantas Kupstys, vyskupo pirmasis pavaduotojas Ivanas Škulis ir buvęs Panevėžio sekmininkų bažnyčios pastorius (brolis dabar gyvenantis JAV), aplankėme Ivan Ivanovič jo namuose 2012 m. gegužės 28 dieną. Ir kadangi šiais metais Lietuvos sekmininkų judėjimas mini 100 metų jubiliejų įteikėme broliui Ivan padėkos raštą. Jis kartu su mumis pabendravo prie kavos, o jo žmona mus pavaišino savo firminiu patiekalu. Prieš išeidami pasimeldėme už Ivan Ivanovič sveikatą, o jis pasimeldė už mus ir palaimino.
Š.m. birželio 20 dienos ryte brolis patyrė insultą. Greitoji pagalba išvežė jį į ligoninę. Vyskupas Rimantas Kupstys, pastorius Boris Filon ir aš, vyskupo pirmasis pavaduotojas Ivanas Škulis, aplankėme jį ligoninėje ir meldėmės, kad Viešpats palengvintų Savo tarno kančias…
Per kelias šias pastarąsias dienas Valentina Panko dieną ir naktį buvo šalia savo vyro. Birželio 23 dienos ryte Valentina buvo ligoninėje, po to trumpam grįžo namo, kad paimtų reikalingus daiktus.
Apie pirmą dienos aš su žmona ir anūkais išvažiavome į miestą. Išties turėjom važiuoti kitu keliu, bet kažkaip tai atsitiktinai važiavome pro namus, kuriuose gyvena Panko šeima. Ir netoli „jų namų“ pamatėme Valentiną. Ji sakė, kad vėl važiuoja į ligoninę. Įsodinome ją į mūsų mikroautobusą ir nuvežėme ją į ligoninę. Po pusės valandos ji man skambina: „Užėjau į palatą, pabučiavau vyrą, gal dešimt minučių „pakalbėjau“ su savo vyru, pasakodama savo naujienas, staiga jis atsimerkia, pasižiūri į mane ir iškeliauja… Jei nebūtumei pavežęs, vykdama miesto transportu būčiau nespėjusi atvykti į ligoninę ir atsisveikinti su savo mylimuoju…“ O aš atsakiau, kad pats Viešpats Jumis, Valentina, pasirūpino — mane siųsdamas pas jus.
2003 m. vasario pabaigoje mes, 26 Lietuvos ETK sąjungos ir Vilniaus ETK bažnyčios Maldos namai tarnautojai, kartu su savo žmonomis susirinkome Vilniaus teologijos koledžo kavinėje, kad paminėtume tarnautojo, Dievo tarno Ivan Ivanovič Panko 70 metų jubiliejų, ir žinoma pakvietėme patį jubiliatą su žmona Valentina. Ir visus gražius žodžius, kuriuos paprastai žmonės išsako prie mirusiojo karsto, galėjo tuomet išsakyti asmeniškai pačiam Ivan Ivanovič. Visi mes turėjome, ką pasakyti mūsų broliui. Taip mes norėjome pagerbti Dievo tarnautoją, kuris tikrąja šių žodžių prasme „visą savo gyvenimą pašventė tarnystei Dievui“. Jis buvo nuostabus pavyzdys to, koks turėtų būti tarnautojas tarnystėje ir net po taip vadinamojo „išėjimo iš tarnystės į pensiją“.
Ivan ir Valentina Panko vaikų neturi. Po vieno paskutinių apsilankymų Panko šeimos namuose, Valentina, Ivan Ivanovič akivaizdoje, su džiaugsmu mums tarė: „Mano Ivanovič kiekvieną dieną man sako – turiu naujieną! Kokią naujieną? Aš tave myliu! – kiekvieną dieną man jis sako.» Ir Valentina atsakydama į tai švelniai rūpinosi savo vyru, kaip vyrą mylinti žmona, apgaubusi jį šiluma. Jų santykiai visada buvo geras pavyzdys.
Keletą pačių paskutinių nuotraukų, darytų 2012 m. gegužės 28 d mano fotoaparatu bei vieną nuotrauką, kurią šiandieną galima būtų vadinti „beveik 54 metai mūsų bendro gyvenimo“, rasite čia.
Ivanas Škulis
2012 m. birželio 23 d. Vilnius, Lietuva