Pasaulio evangelistas
Billy Grahamą galima apibūdinti kaip evangelistą, kuris kone visą savo gyvenimą vykdė Didįjį Jėzaus Kristaus paliepimą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16,15). Per beveik 70 savo tarnavimo metų jis yra pamokslavęs Evangeliją 215 milijonų žmonių daugiau nei 185-iose pasaulio šalyse – didžiausiai „gyvai auditorijai“ per visą krikščionybės istoriją.
Billy Grahamas gimė Šarlotėje (Šiaurės Karolinos valstija, JAV) 1918 m. lapkričio 7 dieną, prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigą. Jis augo Didžiosios ekonominės krizės, dar vadinamos Didžiosios depresijos, metais ir nuo mažens patyrė sunkaus darbo duonos skonį tėvų laikomame karvių ūkyje, tačiau rasdavo laiko ir mėgstamoms knygoms, kurias skaitydavo šieno pastogėje.
Billy Grahamas įtikėjo Kristų būdamas 16-os metų per keliaujančio evangelisto Mordekajaus Hamo Šarlotėje surengtus tarnavimus. 1939 m. B. Grahamas buvo įšventintas į Pietų baptistų konvencijos bažnyčios tarnautojus ir teologinį išsilavinimą įgijo Floridos Biblijos institute (dabartinis Trejybės koledžas Floridoje). 1943 m. jis baigė Wheatono universitetą Ilinojuje ir vedė bendrakursę Ruth McCue Bell, kuri buvo misionieriaus gydytojo dukra, pirmuosius 17 savo gyvenimo metų praleidusi Kinijoje.
Po studijų universitete B. Grahamas pastoriavo Pirmojoje baptistų bažnyčioje Western Springse (Ilinojaus valst.), o vėliau tarnavo Youth for Christ (Jaunimas dėl Kristaus) organizacijoje. Jau pirmaisiais metais po Antrojo pasaulinio karo jis ėmė pamokslauti per evangelizacinius tarnavimus Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Europoje ir tapo žinomas kaip „kylantis“ jaunas evangelistas. 1949 m. Los Andžele B. Grahamo surengtas Evangelijos žygis vietoj planuotų trijų tęsėsi aštuonias savaites. Jo skelbiamos Gerosios Naujienos perpildytoje didžiulėje palapinėje klausėsi minios žmonių.
Billy Grahamo pasaulinio masto tarnavimas prasidėjo 1954 m. nuo jo pirmojo apsilankymo Didžiojoje Britanijoje. Tais metais jo evangelizaciniai renginiai Londone tęsėsi tris mėnesius, juose buvo susirinkę ir Evangelijos žinią išgirdo per du milijonus žmonių, be to, Billy Grahamas susitiko su karaliene Elžbieta II. Paminėtina ir 1957 m. Niujorko Madison Square Garden arenoje vykusi Evangelijos šventė, kuri truko tris mėnesius.
Billy Grahamas per ilgus savo tarnavimo metus skelbdamas Evangeliją yra apkeliavęs beveik visus pasaulio kontinentus ir pamokslavęs didžiuosiuose jų miestuose, susitikdamas su politiniais ir religiniais valstybių lyderiais. Paskutiniame jo Evangelijos žygyje Niujorko mieste, vykusiame 2005 m. birželio 24-26 d., dalyvavo 242 tūkstančiai žmonių.
Billy Grahamo pamokslauta žinia visuomet išliko ta pati: „Atverk savo širdį Kristui ir priimk Jį, kaip kad padariau ir aš. Žmonija yra nuodėminga, bet per Kristų nuodėmės atleidžiamos ir žmonės gali gyventi ramybėje.“ Kitaip tariant, tai Dievo meilės ir vilties žinia.
Billy Grahamas yra parašęs 27 knygas, iš kurių ne viena yra tapusi bestseleriu. Jis taip pat buvo vienas iš žymaus JAV evangeliško žurnalo Christianity Today (Krikščionybė šiandien) steigėjų.
1950 m. jo įkurta Billy Grahamo evangelistinė asociacija (BGEA) koncentruojasi ne tik į Evangelijos skelbimą, bet atlieka ir plačią krikščionišką ugdomąją, mokomąją bei konsultacinę tarnystę per savo televizijos ir radijo programas, evangelizavimo mokyklas ir mokymo centrus bei knygų leidybą. Nuo 1960 metų BGEA leidžiamas mėnesinis žurnalas „Apsisprendimas“ (Decision) yra platinamas 500 000 tiražu.
Billy Grahamas gerbiamas ir dėl savo nepriekaištingos moralinės reputacijos bei dvasinio autoriteto – dvasiniais klausimais jis yra konsultavęs ne vieną JAV prezidentą ir sakęs pamokslus bei meldęsis per jų inauguracijas.
Pažymėtina ir ekumeninė B. Grahamo laikysena: 1972 m. jis gavo Tarptautinį katalikų pranciškonų apdovanojimą už savo indėlį „puoselėjant nuoširdų ir autentišką ekumenizmą“. Dėkodamas už šį apdovanojimą, B. Grahamas pasakė: „Nors aš nesu vertas paliesti šv. Pranciškaus kurpių raištelių, tačiau tas pats Kristus, kuris pašaukė Pranciškų XIII amžiuje, pašaukė ir mane būti vienu iš Jo tarnų XX amžiuje.“ 1981 m. B. Grahamas Vatikane oficialiai susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Po valandą trukusio bičiuliško pokalbio popiežius atsisveikindamas sugriebė B. Grahamą už rankos ir ištarė: „Mes esame broliai“. B. Grahamas savo ruožtu yra pasakęs, kad popiežius Jonas Paulius II buvo „pats įtakingiausias moralinis ir taikdariškas balsas visame pasaulyje per pastarąjį šimtmetį“.
B. Grahamas yra pagerbtas daugybe apdovanojimų iš įvairių institucijų ir organizacijų, ne vienas pasaulio universitetas jam yra suteikęs garbės daktaro laipsnį. Iš jų paminėtini: Ronaldo Reigano prezidentinis apdovanojimas „Už laisvę“ (2000 m.), JAV Kongreso aukso medalis (1996 m.), Templetono premija už pažangą religijos srityje (1982 m.), Britų Imperijos ordino Garbės komandoro titulas už tarptautinį indėlį į pilietinį ir religinį gyvenimą (2001 m.).
Šiuo metu 92 metų sulaukęs Billy Grahamas gyvena kalnuotoje Šiaurės Karolinos valstijoje. Jis su velione žmona Ruth užaugino tris dukras, du sūnus, turi devyniolika vaikaičių ir daugybę provaikaičių.
Ne iš karto pasukęs tėvo pėdomis
Franklinas Grahamas gimė 1952 m. liepos 14 dieną Billy ir Ruth Grahamų šeimoje – jis buvo ketvirtas iš penkių jų vaikų ir pirmagimis sūnus. Billy Grahamas Amerikoje tuo metu jau buvo žinomas evangelistas, tad pirmajam jo sūnui, mažajam Franklinui, iš karto pasipylė pamokslininko likimą pranašaujantys sveikinimai. Apie tai su lengvu humoru savo autobiografinėje knygoje pasakoja pats Franklinas Grahamas:
„Jeigu aš būčiau supratęs tuos sveikinimus, kuriuos žmonės siuntė tą dieną, kai aš gimiau, greičiausiai būčiau įropojęs atgal į savo mamos įsčias. Štai keletas iš jų:
„Sveikiname tave išvydusį šį nuodėmingą pasaulį ir linkime žengti tavo tėčio pėdomis.“
„Tegu didžioji tėvo mantija nukrenta ant jo sūnaus pečių.“
„Brangus mažasis Franklinai, mes sužinojome, kad tavo tėtis pagaliau sulaukė naujo padėjėjo pamokslauti Dievo žodį. Šlovė Viešpačiui! Tad greičiau užauk.“
„Sėkmės ir geriausi linkėjimai jaunajam pamokslininkui!“
Viena katalikė mano tėvams atsiuntė tokį sveikinimą: „Lažinuosi, kad jūsų berniukas kada nors taps kataliku, galbūt kunigu, vyskupu ar kardinolu, o gal net popiežiumi. Tuomet jis bus nepeiktinas tikėjimo ir moralės reikaluose.“
Aš net nesuvokiau, kur atsidūriau! Žmonės žavėjosi Billy Grahamu kaip dvasiniu lyderiu ir jiems atrodė natūralu, kad jo pirmasis sūnus žengs tėvo pėdomis.“ (Franklin Graham. Rebel with a Cause: Finally Comfortable Being Graham)
Taigi Franklino Grahamo likimas, atrodytų, jau buvo „nulemtas“ iš karto – būti pamokslininku. Tačiau tokia lemtis pildėsi ne taip jau greitai ir lengvai. Ankstyvojoje jaunystėje Frankliną labiau traukė motociklai, automobiliai ir klajonės po pasaulį, o ne Dievo žodis ar gelbstinčios Kristaus Evangelijos skelbimas žūstantiems pasaulio žmonėms. Jis jautėsi tarsi slegiamas savo tėvo įvaizdžio ir, kaip pats yra pasakęs, „bėgo nuo Dievo ir kratėsi net minties būti Evangelijos tarnu“.
Esminis lūžis Franklino Grahamo gyvenime įvyko jam sulaukus 22 metų, kuomet jis aiškiai suvokė, kad jam reikalingas išgelbėjimas ir jo vidinę tuštumą užpildyti bei nuraminti besiblaškančią sielą gali tik Kristus. Vienos savo kelionės metu Jeruzalės viešbučio kambaryje Franklinas Grahamas, skaitydamas Jono evangelijoje aprašytą Nikodemo istoriją, suklupo ant kelių ir atgailaudamas pašventė savo gyvenimą Viešpačiui Jėzui Kristui.
Įtikėjęs Kristų, Franklinas Grahamas pirmiausia „atrado“ savo pašaukimą gailestingumo tarnystėje. Krikščioniškos labdaringos organizacijos „Samariečio krepšys“ įkūrėjas Bobas Pierce‘as pakvietė Frankliną į šešių savaičių misijų kelionę po Aziją. Šios kelionės metu jie susibičiuliavo ir Franklinas suvokė, kad Dievas jį šaukia tarnauti įvairiose pasaulio vietovėse skurstantiems, badaujantiems, nukentėjusiems nuo karo, ligų, stichinių nelaimių žmonėms. „Aš buvau pašauktas į gatvių lindynes ir į pasaulio griovius“, – taip šią savo tarnystės kryptį yra apibūdinęs Franklinas Grahamas. 1979 metais, Bobui Pierce‘ui mirus nuo leukemijos, Franklinas Grahamas buvo išrinktas „Samariečio krepšio“ organizacijos prezidentu. Franklinas visam gyvenimui įsiminė B. Pierce‘o jam duotą patarimą:
„Jėzaus Kristaus vėliavą laikyk aukštai iškeltą. Tai bus mūsų ženklas. Kad ir ką darytų „Samariečio krepšys“ – padėtų raupsuotiesiems Indijoje, benamiams Kalkutoje, žemės drebėjimų, potvynių aukoms Gvatemaloje, Afrikoje ar Bangladeše – viską mes darome Jėzaus Kristaus vardu. Evangelija turi būti visų mūsų darbų pagrindas. Kai mes padedame kažkam (kaip pasielgė samarietis), įgyjame teisę kalbėti apie Jėzų Kristų. Turime skelbti Evangeliją paprastai ir suprantamai, kad žmogus suvoktų, koks svarbus yra jo apsisprendimas priimti Kristų arba Jį atstumti.“ (Franklin Graham. Rebel with a Cause: Finally Comfortable Being Graham).
Šiuo metu Franklino Grahamo vadovaujama tarptautinė humanitarinė organizacija „Samariečio krepšys“ veikia įvairiose pasaulio šalyse, kurių priskaičiuojama virš 100; iš daugybės jos vykdomų projektų paminėtini „AIDS – vilties receptas“ (HIV/AIDS Prescription for Hope), „Pasaulio medikų misija“ (World Medical Mission), „Vaikų širdies“ projektas (Children‘s Heart Project), akcija „Vaikų Kalėdos“ (Operation Christmas Child).
Nuo 2000 m. žurnalas SmartMoney tris kartus įvertino „Samariečio krepšį“ kaip efektyviausiai veikiančią religinę labdaros organizaciją Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Franklinas Grahamas galiausiai suvokė ir savo kaip pamokslininko pašaukimą – nuo 1989 m. jis pasuko savo tėvo pėdomis, kurios iki tol jam atrodė per didelės. Jis ėmė pamokslauti Evangeliją Billy Grahamo evangelistinės asociacijos (BGEA) renginiuose visame pasaulyje. Tokie evangelizaciniai renginiai vadinami „Vilties festivaliais“, nes jų tikslas – pasidalinti istorinėmis krikščioniškomis vertybėmis grįsta vilties žinia su skirtingų tautybių žmonėmis, vykdant Didįjį Jėzaus Kristaus paliepimą. Franklino Grahamo skelbiamą Gerąją Naujieną yra išgirdę per septynis milijonus žmonių įvairiose Europos, Azijos, Afrikos šalyse bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2001 m. jis buvo išrinktas BGEA prezidentu.
Franklinas Grahamas buvo įšventintas Grace Community bažnyčioje (Tempe mieste, Arizonos valstijoje) 1982 m. Jis baigė Montreat koledžą ir Appalachian State universitetą, yra aštuonių knygų autorius.
Franklinas Grahamas yra pagerbtas daugeliu apdovanojimų, tarp kurių paminėtini: Išganymo armijos Williamo Bootho apdovanojimas, The News & Observer apdovanojimas „Tar Heel of the Year“ (1999 m. Raleigh, Šiaurės Karolinos valstija), World žurnalo apdovanojimas „Daniel of the Year“ (2002 m.).
Garbės daktaro laipsnį jam yra suteikę Whitworth, Toccoa Falls, Lees McRae koledžai bei LeTourneau, National ir Liberty universitetai. Franklinas Grahamas yra asmeniškai susitikęs su penkiais JAV Prezidentais bei su daugeliu Europos, Azijos, Afrikos bei Lotynų Amerikos valstybių vadovų.
Franklinas su žmona Jane Austin Cunningham Graham turi tris sūnus bei dukrą ir yra sulaukę aštuonių vaikaičių. Vyresnysis jo sūnus Willas taip pat seka savo tėvo ir senelio pėdomis, pamokslaudamas Evangeliją BGEA renginiuose.
Baigti norėčiau Franklino Grahamo mintimis, išsakytomis šių metų pavasaryje duotame interviu žurnalui Christianity Today (Krikščionybė šiandien):
„Joks politikas neišgelbės Amerikos. Vienintelė viltis, kad mes išliksime kaip tauta, – jei atgailausime už savo nuodėmes. Abortai, vaikų žudymas, atviras homoseksualizmas – visa tai nuodėmės prieš Dievą. Mes išmetėme Dievą iš savo mokyklų, iš valdžios institucijų. Šalis vis labiau ir labiau grimzta į duobę… Galbūt Dievas mums duoda tai, ko nusipelnėme, nes mūsų tauta nusisuko nuo Jo. Ar mūsų politinės vertybės dera su Jėzaus Kristaus mokymu? Kas iš to, jei kuris nors politikas sako, kad yra krikščionis, bet jo veikla prieštarauja Kristaus mokymui? […] Milijonams amerikiečių būti krikščionimi – tai priklausyti bažnyčiai. Bet Šventajame Rašte Jėzus sako: „Paskutinėmis dienomis bus daug tokių, kurie sakys „Viešpatie, Viešpatie“, bet Aš jiems atsakysiu – „Pasitraukit nuo manęs, Aš jūsų nepažįstu.“ Krikščionis yra asmuo, kuris tapatinasi su Kristumi, išpažino savo nuodėmę, priėmė Kristų į savo širdį ir paklusniai Juo seka. Priklausymas bažnyčiai žmogaus neišgelbės.“
Manau, kad šios įžvalgos iš dalies tinka ir Lietuvai. Nurimus mūsų šalyje vyksiančio Europos krepšinio čempionato aistroms, spalio 29-30 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje skambės išganinga Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijos žinia ir, tikiu, jog tuomet mūsų tautiečiai kels į viršų rankas šlovindami Dievą ir dėkodami Jam už patirtą išgelbėjimą.
Valdas Bačkulis